Alternatyvus privalomos literatūros sąrašas

Nuo to laiko, kai mokykloje skaitytos knygos atbukino mano meilę skaitymui vis susimąstau, kodėl privalomos literatūros sąrašas yra toks koks yra? Ir kaip galėtų atrodyti alternatyvus sąrašas?

Save su knyga rankoje matau nuo pirmųjų sąmoningų prisiminimų. Dar darželyje itin mėgdavau įvairias enciklopedijas ir kaip turbūt daugelis tokio amžiaus berniukų kažkodėl turėjau nepaaiškinamą susidomėjimą dinozaurais. Pamenu kaip pradinėse klasėse ant sienų kabėdavo sąrašai su vaikų perskaitytomis knygomis. Kai prie bendraklasių vardų puikuodavosi dešimties-penkiolikos trumpų vaikiškų knygučių sąrašai, prie mano vardo - knygų būdavo vos keletas, tačiau kai kurios jų siekdavo ir 500 puslapių. Visgi, kai vėlesnėse klasėse atsirado privalomų knygų sąrašas, staiga malonumas tapo pareiga. Knygos, kurios turėjo praplėsti akiratį, mane tik vargino. O blogiausia, nebeliko laiko toms, kurias iš tiesų norėjau skaityti. “Anykščių šilelis”, “Dėdės ir dėdienės” ar "Miškais ateina ruduo”, kad ir kokios istoriškai svarbios jos bebūtų, meilės skaitymui tikrai nepridėjo.

Baigęs mokyklą dviem metams apskritai nustojau skaityti. Visos knygos asocijavosi su nuobodžiais gamtos peizažais, liaudies motinos paveikslais ir visa kas pasenę, nuobodu ir visai neaktualu. Ir čia kalbame apie žmogų, kuris šiaip jau skaityti mėgsta, ką jau kalbėti apie kitus nuo mažens nemėgusius šio amato? Po ilgos pertraukos ir atsitiktinių susidūrimų su knygomis, vėl atradau malonumą skaityti. Pamažu grįžau prie knygų, kurios mane jaudino, vertė galvoti, juoktis ar net verkti. Dauguma tų knygų buvo užsienio autorių ir prireikė dar daugiau laiko kol į rankas vėl paėmiau lietuvišką žodį.

Nuo to laiko vis pasvarstau, kodėl privalomos literatūros sąrašas yra toks koks yra. Nesupraskite manęs neteisingai, be jo tikrai nebūčiau taip anksti susipažinęs su klasika, mums svarbiais istoriniais kontekstais ir literatūros pagrindais. Tačiau tam tikros knygos pasenusios, sunkiai suprantamos ar apskritai nebeaktualios šiuolaikiniam jaunimui. Tad kaip galėtų atrodyti alternatyvus privalomos literatūros sąrašas? Sąrašas kuris labiau atlieptų šiandieninį pasaulį, ugdytų kritinį mąstymą ir svarbiausia - skatintų meilę skaityti.

Visų pirma knygos kurių tikrai neišmesčiau iš sąrašo:

• Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“
  Tai buvo viena iš tų privalomų knygų, kuri tikrai mane paveikė. Liudo Vasario kelias ir savęs paieškos labai artimos jaunam besiformuojančiam žmogui. Kad ir koks ilgas romanas tai bebūtų, retas jį perskaitęs dėl to skųsdavosi.

• Balys Sruoga „Dievų miškas“
  Ar tai geriausia knyga apie gyvenimą nacių koncentracijos stovyklose? Tikrai ne. Ar tai geriausia ką turime Lietuvoje? Tikrai taip. Knyga, kuri moko apie vieną baisiausių istorijos laikotarpių ir kaip matyti šviesą net ir tamsiausiose akimirkose.

• Antanas Škėma „Balta drobulė“
  Originali, iššaukianti, laužanti normas ir neleidžianti atsipalaiduoti. Ir jeigu prieš tai minėjau nuobodžius gamtos peizažų aprašymus, tai iš Škėmos aplinkos aprašymų ir atmosferos kūrimo galėtų pasimokyti kiekvienas. Šioje knygoje glūdi tiek daug, kad vienu perskaitymu ir dar tokiame jauname amžiuje turbūt neįmanoma visko suvokti. Gal būt greitu metu reiks perskaityti iš naujo?

• Albert Camus „Svetimas“

  Mano vartai į egzistencializmą. Dar ir dabar pamenu galbūt geriausią visų laikų pirmą knygos sakinį - “Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau”. Nenuostabu, kad po savo dviejų metų skaitymo pertraukos grįžau ne prie ko kito, o prie Albero Camus kūrybos.

Alternatyvus privalomos literatūros sąrašas:

• „1940: Paskutinė Lietuvos vasara“ – Norbertas Černiauskas
  Mokydamiesi Lietuvos istoriją dažnai susikoncentruojame tik į didžiausius įvykius: Žalgirio mūšis, Mindaugo karūnavimas ar sausio 13-oji. Ši knyga gyvai atkuria gal būt ne tokį skambų, bet itin įdomų Lietuvos tarpukario kasdienį gyvenimą. Ji primena, kad istorija nėra tik dideli įvykiai, bet ir mažos, mus formuojančios akimirkos. Černiauskas meistriškai atskleidžia to laikmečio atmosferą pasitelkdamas įvairius laiškus, laikraščius ir kitokius istorinius šaltinius. Moksleiviams tai galėtų padėti suprasti laisvės trapumą bei pilietinės pareigos svarbą. Be to, kažkur teko skaityti, kad po antrojo pasaulinio karo šalys ieškodamos identiteto atsisuko į savo praeitį. Gal būt todėl mes pasukome laisvos, demokratinės visuomenės kryptimi, na o mūsų nedraugiški kaimynai rytuose…

  

• „Sapiens - Glausta žmonijos istorija“ – Yuval Noah Harari
  Ar įmanoma papasakoti visą žmonijos istoriją 500 puslapių? Turbūt, kad ne. Ir ne veltui ši knyga susilaukia nemažai kritikos. Tačiau mano manymu Harari įtraukiančio stiliaus ir humoro dėka istorija tampa labiau prieinama nei bet kada anksčiau. Ši knyga padeda suprasti, kaip evoliucionavo žmonija ir kodėl pasaulis šiandien yra toks, koks yra. Provokuojančios įžvalgos apie visuomenės struktūras, religiją ir technologijas ne tik duotų puikių temų samprotavimo rašiniams, bet ir paskatintų jaunimą giliau domėtis pasaulio istorija.

  

• „Skerdykla Nr. 5“ – Kurt Vonnegut
  Mokykloje dažnai glorifikuojame tokius karo herojus kaip Napoleonas ar Aleksandras Makedonietis, tačiau retai susimąstome apie jų sukelto karo prasmę ir jo pasekmes. Kaip pasakė vienas iš mano mėgstamiausių žaidimų personažas: „Atsistok ant milijono mirusių sielų pelenų ir paklausk, ar garbė turi prasmę“. Kurtas Vonegutas, pasitelkdamas humorą ir absurdą, parašė vieną įsimintiniausių knygų, neleidžiančių karui būti romantizuojamam. Tai galingas priminimas, kad karas niekada nėra tik šlovė ar pergalė. Jauniems skaitytojams ši knyga padėtų suprasti karo tikrovę – destrukciją, netektis ir žmogiškojo gyvenimo trapumą. Ji skatina kritinį mąstymą ir empatiją. Be to, Voneguto humoras ir absurdiškos situacijos padaro sudėtingas temas lengviau suprantamomis ir prieinamomis jaunam skaitytojui.

  

• „1984“ ir „Gyvulių ūkis“ - George Orwell

  Knygos, kurios ypač glaudžiai rezonuoja su Lietuvos istorija. Abi jos išryškina totalitarizmo prigimtį ir mechanizmus, kurie sunaikina individo laisvę ir orumą, dažnai primindamos apie sovietų režimo dešimtmečius Lietuvoje.

  „Gyvulių ūkis“ – satyrinis pasakojimas apie Rusijos revoliuciją per paprastą, tačiau itin paveikią gyvulių metaforą. Tuo tarpu „1984“ - distopinis romanas, pasakojantis apie visuomenę, kurioje viską kontroliuoja valdžia: mintis, kalbą ir net praeitį. Knygos išgalvota totalitarinė sistema primena sovietinę cenzūrą, informacijos kontrolę ir represijas. Tokie išsireiškimai kaip „Didysis brolis“, „naujakalba“ arba tas pats „gyvulių ūkis“ itin dažnai naudojami žiniasklaidoje ir politinėse diskusijose. Tačiau šie terminai kartais naudojami neturint supratimo iš kur jie kilo ir ką iš tiesų reiškia. Manau, kad šios knygos turėtų būti privalomos kiekvienam. Jos moko moksleivius vertinti laisvę, kritiškai mąstyti ir suprasti istorijos svarbą.

  

• „Hobitas, arba Ten ir atgal“ – J.R.R. Tolkien

  Visų pirma, kodėl pasirinkau „Hobitą“, o ne „Žiedų valdovą“? Mokyklinio amžiaus vaikams, jau dabar sunku perskaityti vieną knygą, o ką jau kalbėti apie trijų dalių epą. „Hobitas“ yra trumpesnis, lengvesnis, tačiau ne ką mažiau gilus ir įtraukiantis.

  Tai daugiau nei vaikiška nuotykių istorija, tai pasakojimas apie asmeninį augimą, drąsą, ištvermę, gėrio ir blogio sampratą. Bilbas Beginsas, pradeda kaip kuklus ir savo namų komforte įsitaisęs hobitas, kuris ryžtasi didesniam nei pats pasaulis iššūkiui. Tai pamoka apie drąsą žengti pirmą žingsnį į nežinomybę, apie asmenybės augimą. Taip pat, knyga perteikia draugystės svarbą, komandinį darbą ir gebėjimą įveikti skirtumus siekiant bendro tikslo. Ji moko, kad tikrosios pergalės nėra apie materialinį lobį, bet apie atradimus, praturtinančius mūsų vidinį pasaulį. Galiausiai, Tolkieno rašymo stilius yra tikra literatūros šventė. Jo tekstai, ypač skaitant originalo kalba, kone primena poeziją. Manau, kiekvienas skaitytojas bent kartą gyvenime turėtų patirti, kokia graži gali būti literatūra.

  

• „Sau pačiam” - Markas Aurelijus

  Bent jau mano laikais filosofija mokykloje pasirodė tik vėlesniuose etapuose, jei apskritai pasirodė. Mano manymu jos įvedimas kiek anksčiau galėtų būti labai naudingas jaunų protų ugdymui. Ši knyga galėtų būti puikus įvadas, ji siūlo ne sausus akademinius samprotavimus, o praktiškus, žemiškus patarimus, kurie išlaikė savo aktualumą net ir šiuolaikiniame pasaulyje. Markas Aurelijus kalba apie tai, kaip išlikti ramiam gyvenimo chaose, kaip susitelkti į tai, kas tikrai svarbu, ir kaip gyventi dorai, nepaisant išorinių sunkumų. O dar tas faktas, kad šie universalūs patarimai, kuriuos galime pritaikyti kasdienybėje, yra aprašyti paties Romos imperatoriaus. How cool is that! Kiekvienas puslapis primena, kad net didžiausi pasaulio valdovai buvo paprasti žmonės su savo abejonėmis ir rūpesčiais. Ši knyga įrodo, kad filosofija nebūtinai turi būti sudėtinga ir nuobodi. Skaityti „Sau pačiam” lyg klausytis protingo dėdės patarimų, kurie, nepaisant to, kad buvo parašyti prieš beveik du tūkstantmečius, išlieka aktualūs ir šiandien.

Tokia būtų pradžia mano alternatyviam privalomos literatūros sąrašui. Suprantu, kad nesu ekspertas, o ir ne visas pasaulio knygas esu perskaitęs (nors ir labai norėčiau). Todėl labai norėčiau išgirsti jūsų nuomonę. Kaip atrodytų jūsų sąrašas? Kurias knygas paliktumėte, kurias pakeistumėte? Kokios knygos papildytų jūsų sąrašą? Kartu sukurkime tokį sąrašą, kuris įkvėptų smalsumą, skatintų kritinį mąstymą, o svarbiausia ugdytų meilę skaityti!